Birželio 23 dieną, skaudžiai mūsų valstybės istorijai neabejingi žmonės, iš visos Lietuvos rinkosi Viekšniuose. Susirinkusiųjų tikslas – išdidžiai paminėti Birželio sukilimo 80-etį ir pagerbti raudonojo teroro aukų atminimą.
Susirinkusieji aplankė kanauninko J. Navicko kapą Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje. Svetingai buvome sutikti parapijos klebono kun. Stasio Toleikio, kuris pakvietė maldai už nužudytąjį kunigą ir visus Lietuvos kankinius.
Važiuodami kanauninko kančios keliu vykome į jo žūties vietą Maigų miške. Į šią vietą dvasiškis buvo atvarytas ir nužudytas vietinių kolaborantų 1941 m.birželio 27 d.
Kun. J. Navickas buvo kaltinamas tuo, kad pamokslo metu džiugiai pranešęs žinią apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę bei palaikė sukilimo dvasią. Nors kanauninką apklausęs sovietų kariškis neįžvelgė jo kaltės, tačiau vietiniai aktyvistai manė kitaip ir įgyvendino savo kruviną sumanymą.
Iš Maigų važiavome į Lūšę, prie paminklinio akmens Lūšės sukilėlių žygdarbiui, pagerbėme Mažeikių krašto sukilėlių atminimą. Prisiminėme ir apžvelgėme Birželio sukilimo eigą Mažeikių apskrityje, minėjimo svečiai iš Vilniaus ir Klaipėdos, savo kalbose susirinkusiesiems priminė sukilimo svarbą Lietuvos valstybingumui bei pabrėžė nusivylimą, kad savo svarba 1918 m. Vasario 16-ajai ir 1990 m. Kovo 11-ajai prilygstantis istorinis įvykis yra nustumtas į istorijos paraštes.
Tęsiant kelionę, stabtelėjome prie Baltojo Rupėkių kryžiaus, kur sovietiniai okupantai 1941m. birželio 25 d. nužudė 14 Sedos krašto žmonių.
Minėjimo dalyviai kėlė klausimą, kas buvo šie žmonės, kokia jų kaltė, kad sulaukė to kio žiauraus raunarmiečių įtūžio? Šis klausimas išvedė susirinkusiuosius link diskusijos, kas buvo 1941m. sukilėliai, ar čia nukankintus žmonės taip pat galime vadinti sukilėliais? Klausimas, žinoma, hipotetinis, į kurį vienareikšmiškai vargu ar galėtų atsakyti net istorikai. Vienareikšmiška tik tai, kad Rupėkių aukos palaikė sukilimo idėją ir jo aktyvistus, o Stalino saulė jiems nebuvo pernelyg šilta ir šviesi.
Uždegę atminimo žvakes, bei išklausę Sedos bendruomenės žmonių pasakojimą apie šią tragediją, išskubėjome į Rainius, kad galėtume išreikšti pagarbą šio kaimo miškelyje nužudytiems žmonėms.
Prie Rainių koplyčios mus pasitiko Telšių ateitininkai, o jų atliekamos dainos sugraudino ne vieną minėjimo dalyvį. Viešvėnų parapijos klebonas kun. R. Liuberskis pakvietė trumpai maldai, o po jos, turiningai nušvietė koplyčios statybos istoriją bei architektūrinių bei meninių sumanymų įgyvendinimą koplyčios puošyboje. Telšių Alkos muziejaus istorikas R. Petrikas susirinkusiesiems priminė tai, kas vyko Rainių miškelyje prieš 80 metų.
Ilgiausia metų diena užleido vietą trumpiausiai nakčiai. Tiek prie Rainių koplyčios, tiek žudynių vietoje – miškelyje – pleveno žvakių liepsnelės. Jos liudijo, kad 1941m.birželio 25- osios naktį, 74 demoniškai nužudytų tautos sūnų atminimas gyvas mūsų širdyse.
Minėjimo dalyviai skirstėsi sužinoję daug naujų, o gal kiek primirštų istorinių faktų, nors netiesiogiai, bet išgyvenę kruvinojo 1941m. birželio dramatizmą. Tačiau su tvirtu tikėjimu ir viltimi, kad panašūs įvykiai niekada nepasikartos.
Albino Uikio nuotr.: Viekšniuose.
Daugiau nuotraukų: (4) Facebook
